Paroda
1960–1980 m. Europos Parlamentas ne kartą įsipareigojo ginti žmogaus teises ir pagrindines laisves pasaulyje, ypač kitoje Geležinės uždangos pusėje esančiose šalyse. Parlamentas rengė diskusijas, reiškė savo poziciją, skelbė rezoliucijas, jo nariai užduodavo klausimus žodžiu ir raštu, vykdė tyrimus, siuntė delegacijas ir rengė viešuosius klausymus – taip buvo siekiama pritraukti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį.
Pavyzdžiui, 1964 m. spalį minėdamas Rytų Berlyno ir sovietų okupuotos teritorijos gyventojų sukilimo „prieš priespaudą ir diktatūrą“ sukaktį, Pirmininkas Jean Duvieusart atvirai reiškė Parlamento palaikymą vokiečių tautai. Savo palaikymą jis išsakė šiais žodžiais: „Vokiečiams kovojant už teisę būti savarankiškiems ir laisvai susivienyti, ne vienam jų dėl šio siekio paaukojus gyvybę, mes niekada nepaliausime kovoti už tai, kad pasaulyje gyvuotų laisvė.“
1975 m. rugpjūtį pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigiamasis aktas taip pat sutvirtino Europos Parlamento pozicijas. Parlamentas primena įsipareigojimus paisyti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, ypač dėl žmonių ryšių ir pastačius Berlyno sieną atskirtų šeimų, ragina visų pirma leisti susijungti šeimoms ir palaikyti ryšius asmenims, kurie buvo atskirti Berlyno sienos. 1977 m. Rytų Vokietijos piliečiai, kurių prašymai emigruoti į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) pas savo šeimos narius, sistemingai atmetami, tiesiogiai kreipėsi į Europos Parlamentą, ir jis VDR valdžios institucijų primygtinai pareikalavo vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Europos Parlamento nariai taip pat ne kartą kėlė politinių kalinių ir represinių VDR įstatymų klausimą.
